Ar galioja elektroninis parašas? ES atsakymas pagal eIDAS

Taigi, kas yra elektroninis parašas teisine prasme? eIDAS apibrėžia jį plačiai: tai elektroninės formos duomenys, kurie pridedami prie kitų elektroninių duomenų arba logiškai su jais susiejami ir kuriuos pasirašantysis naudoja pasirašydamas. Ši apibrėžtis sąmoningai yra technologiškai neutrali. Įvestas vardas elektroninio laiško apačioje, pažymėtas langelis, kuriuo sutinkama su sąlygomis, nuskenuotas ranka rašyto parašo atvaizdas ir kriptografiškai užantspauduotas parašas, pagrįstas nacionaline eID, – visi gali būti laikomi elektroniniais parašais.

Kadangi apibrėžtis tokia plati, įdomus klausimas retai būna „ar tai elektroninis parašas?“ – beveik viskas, kas daroma sąmoningai, tinka. Tikrasis klausimas – kokią įrodomąją galią jis turi, jei kita šalis vėliau neigia pasirašiusi. eIDAS į tai atsako virš pagrindinės apibrėžties uždėdamas tris pakopas, kurių kiekviena prideda tapatybės užtikrinimo ir apsaugos nuo klastojimo. Kuo aukštesnė pakopa, tuo sunkiau pasirašančiajam patikimai teigti, kad parašas ne jo.

Būtent čia ir prasideda praktinis darbas. Lygio pasirinkimas – tai rizikos sprendimas: kokia tikimybė, kad kils ginčas, kiek pastatyta ant kortos ir koks tvirtas turi būti įrodymas? Sutikimas gauti naujienlaiškį ir kelerių metų tiekimo sutartis yra priešinguose šio spektro galuose, todėl jie neturėtų būti pasirašomi vienodai.

Kertinis akmuo yra eIDAS Article 25. Article 25(1) nustato nediskriminavimo taisyklę: elektroniniam parašui negali būti atsisakoma pripažinti teisinę galią ir leistinumą kaip įrodymo teismo procese vien dėl to, kad jis yra elektroninės formos, arba dėl to, kad jis neatitinka kvalifikuoto elektroninio parašo reikalavimų. Paprastai tariant, net paprastas elektroninis parašas patenka pro teismo salės duris – teisėjas negali jo atmesti vien dėl to, kad jis skaitmeninis ar „nekvalifikuotas“.

Article 25(2) žengia dar toliau aukščiausios pakopos atžvilgiu: kvalifikuotas elektroninis parašas turi rašytinio parašo teisinę galią. Tai stipriausias teiginys visame reglamente. QES yra ne tik leistinas – jis teisiškai prilyginamas ranka pasirašytam parašui visose ES valstybėse narėse. Būtent šis tarpvalstybinis lygiavertiškumas QES daro tokį vertingą didelės vertės ar visos Europos mastu sudaromoms sutartims – jis pašalina ginčą, ar parašas „tikrai galioja“.

Taigi, kai žmonės klausia, ar elektroninis parašas ES yra teisiškai įpareigojantis, Article 25 pateikia dviejų dalių atsakymą. Bet kuris lygis yra leistinas ir negali būti atmestas dėl to, kad yra elektroninis. Tik kvalifikuotas lygis automatiškai prilyginamas ranka rašytam parašui. Viskas tarp šių dviejų taškų priklauso nuo to, kokie įtikinami yra jūsų įrodymai, – o tai mus atveda prie trijų lygių.

Paprastas elektroninis parašas (SES) yra pagrindinė pakopa – įvestas vardas, mygtukas „sutinku“, ranka nubrėžtas parašas. Jis yra teisiškai įpareigojantis ir leistinas pagal Article 25(1), ir puikiai tinka mažos rizikos, didelės apimties susitarimams, kai šalių tapatybės nekelia rimtų abejonių. Jo silpnoji vieta – įrodomoji: jei pasirašantysis jį neigia, tam, kas pasirašė, įrodyti pasikliaujate aplinkiniu kontekstu (IP žurnalais, laiko žymėmis, elektroninio pašto įrašais), o ne pačiu parašu.

Pažangusis elektroninis parašas (AES) kelia kartelę, nes atitinka keturis Article 26 reikalavimus: jis turi būti unikaliai susietas su pasirašančiuoju, leisti nustatyti pasirašančiojo tapatybę, sukurtas naudojant parašo kūrimo duomenis, kuriuos pasirašantysis gali naudoti vien savo kontroliuojamus, ir susietas su pasirašytais duomenimis taip, kad bet kokį vėlesnį pakeitimą būtų galima aptikti. Praktikoje AES dažnai teikiamas per nacionalines eID sistemas, tokias kaip Smart-ID ir Mobile-ID Baltijos šalyse, suteikiant tvirtą tapatybės užtikrinimą ir apsaugą nuo klastojimo – patikimą vidurio kelią daugumai verslo sutarčių.

Kvalifikuotas elektroninis parašas (QES) – tai AES, sukurtas kvalifikuotu parašo kūrimo įtaisu ir pagrįstas kvalifikuotu sertifikatu, kurį išdavė kvalifikuotas patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjas. Tik QES įgyja Article 25(2) numatytą lygiavertiškumą ranka rašytam parašui. Kompromisas – tai papildomas sudėtingumas ir parengimas: QES reikia kvalifikuotų sertifikatų ir įtaisų. DokDesk suprojektuotas taip, kad kvalifikuoti patikimumo teikėjai ir įtaisai galėtų prisijungti – pagal sandarą jis parengtas QES, – tačiau pats neišduoda kvalifikuotų sertifikatų ir neveikia kaip kvalifikuotas patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjas.

eIDAS nustato, kad elektroniniai parašai galioja, tačiau aiškiai nepanaikina nacionalinių taisyklių dėl formos, kurią turi turėti tam tikras sandoris. Article 2 aiškiai nurodo, kad reglamentas neturi įtakos nacionalinei ar ES teisei, susijusiai su sutarčių sudarymu ir galiojimu. Taigi sutartis, kuri galioja sudaryta raštu, paprastai galioja ir pasirašyta elektroniniu būdu, tačiau ten, kur nacionalinė teisė reikalauja konkrečios formos, ši forma vis tiek taikoma.

Klasikiniai pavyzdžiai – sandoriai, kuriuos kai kurios valstybės narės reikalauja sudaryti pas notarą arba nustatytos formos aktu: tam tikri nekilnojamojo turto perleidimai, kai kurie bendrovių steigimo aktai bei keletas šeimos teisės ir paveldėjimo klausimų, tokių kaip testamentai, vedybų sutartys ar dovanojimai. Tokiais atvejais nacionalinės teisės formalumas – dažnai notarinis tvirtinimas – atsiranda greta įprasto elektroninio parašo arba jį pakeičia. Kliūtis yra ne parašo technologija, o įstatymų nustatytas formos reikalavimas. Šios išimtys skiriasi priklausomai nuo šalies, todėl aktą, kurį vienoje Baltijos valstybėje galima ramiai pasirašyti elektroniniu būdu, kitoje gali reikėti tvirtinti pas notarą.

Sąžininga išvada: didžioji dauguma komercinių susitarimų – NDA (konfidencialumo sutartys), tiekimo ir paslaugų sutartys, darbo pasiūlymai, SaaS sąlygos, preliminariosios sutartys – gali būti pasirašyti elektroniniu būdu ir bus privalomi. Siaura, konkreti sandorių kategorija turi įstatymų nustatytus formos reikalavimus, kuriuos eIDAS sąmoningai palieka valstybėms narėms. Kai nesate tikri, ar konkretus sandoris patenka į šią kategoriją, būtent tada ir reikia kreiptis į kvalifikuotą teisininką atitinkamoje jurisdikcijoje, o ne pasikliauti bendro pobūdžio straipsniu, tokiu kaip šis.

Tai, kad parašas yra teisiškai įpareigojantis, yra būtina, bet nepakanka. Jei sutartis kada nors užginčijama, turite įrodyti, kas pasirašė, ką pasirašė ir kad vėliau niekas nepasikeitė. Tai įrodymų klausimas, o jis laimimas arba pralaimimas pagal įrašus, kuriuos surinkote pasirašymo metu, o ne vien dėl to, kad parašas egzistuoja. Privalomas SES be jokių patvirtinančių įrašų ginče yra kur kas silpnesnis nei AES, pagrįstas nacionaline eID ir užantspauduotu audito žurnalu.

Būtent šią spragą ir skirta užpildyti sutarčių darbo eigos platforma. Derybos dėl vienos gyvos versijos, o ne dėl elektroniniu paštu siųstų priedų grandinės, pašalina ginčą „kuri kopija yra tikroji?“. Tapatybės nustatymas pasirašymo metu naudojant tokias sistemas kaip Smart-ID ar Mobile-ID susieja realų, patvirtintą asmenį su dokumentu. Pasirašyto failo ir visos jo istorijos užantspaudavimas į teismui parengtą įrodymų bazę reiškia, kad paties dokumento vientisumą galima įrodyti – taip tenkinamas AES apsaugos nuo klastojimo reikalavimas ir sustiprinama bet kuri pakopa, kuria pasirašote.

Šių įrodymų laikymas ES pagal GDPR taip pat svarbus – tiek dėl duomenų apsaugos atitikties, tiek dėl praktinės aplinkybės, kad ES laikomus įrašus lengviau pateikti ir jais remtis ES procesuose. Tikslas – ne vien įstatymo pripažįstamas parašas, bet išsamus, patikrinamas įrašas, dėl kurio ginčą iškelti apskritai sunku. Privalomumas yra grindys; tikslas – apgintinas parašas.